Žodžių kirčiavimo mokymasis. Sukirčiuok žodžius ir po to pasitikrink.
Vieni tėvai išėjo rugių pjauti ir jie nusinešė, įsidėję į sieką, savo vaikelį. Jį padėjo pagriovy, o patys pradėjo pjauti. Jau pabaigė pjauti rugius, tėvai eina pas sūnelį. Priėję pamatė, kad nebėra jų mylimo sūnelio, jo vietoj guli du vaikeliai. Tėvai apsiverkė ir parsinešė juos namo. Užaugo abu gražūs ir stiprūs kaip ąžuolai.
– Dabar, sūneliai, jums padovanosiu po bėrą žirgelį ir po šoblelę.
Sūneliai pasibalnojo žirgelius ir išjojo. Jojo ir prijojo kryžkelę. O ten augo storas ąžuolas. Vienas sako:
– Sukiškim šobles po ąžuolo žieve. Kai paskum atjoję ištrauksim šobles iš žievės, kieno bus kruvinas, tam bus nelaimė.
Ir nujojo savo keliais. Vienas joja joja, jau pradėjo temti. Mato toli mažą žiburėlį. Jis prijojo, pasiprašė nakvynės. Jį priėmė. Atsikėlęs žiūri – nebėra jo šunelio. Apsitaisęs vėl joja toliau ir vėl jam pradėjo temti. Pamatė žiburėlį, pasiprašė nakvynės. Jį priėmė. Atsikėlęs žiūri, kad balnas akminu pavirtęs. Ir vėl joja toliau. Priėjo naktis, mato žiburėlį. Prijojęs pasiprašė nakvynės. Jį priėmė. Atsikėlęs žiūri, kad jo arklys akminu pavirtęs. Ir pagaliau jis pats pavirto akminu. Antras brolis parjojo iš didžios kelionės ir prijojo prie šito ąžuolo. Priėjęs ištraukė šobles iš žievės. Žiūri, kad jo brolio šoblė yra kruvina. Tada jis sėdo ant arklio ir jojo šituo keliu, kur brolis nujojo. Jo šuniukas pirma bėgo ir pribėgo pirmą namą. Šuniukas, įbėgęs į trobą, pradėjo loti. Brolis žiūri, kad jo brolio šuniukas akminu pavirtęs. Tada jis paėmė drotinį botagą, nukaitinęs pradėjo mušti raganą. Sako:
– Atversk šuniuką, tai nebemušiu!
Ragana atvertė šuniuką, arklį ir brolį. Abu broliai grįžo laimingai namo.
