Sudėk kablelius sakiniuose ir po to pasitikrink ar teisingai.
Gyveno kartą dvi varlės. Buvo jos draugės ir gyveno viename griovyje. Tik viena iš jų buvo drąsi stipri linksma o kita – nei šis nei tas: bailė tinginė miegalė.
Vis dėlto gyveno jos drauge.
Ir štai vieną kartą naktį išėjo jos abi pasivaikščioti.
Eina sau miško keliu ir staiga mato: stovi namas. O šalia – namo rūsys. Ir kvepia iš jo labai skaniai: pelėsiais drėgme grybais. O tai kaip tik tai ką varlės mėgsta.
Greitai įlindo jos į rūsį ėmė žaisti ir šokinėti. Šokinėjo šokinėjo ir netyčia įkrito abi į puodynę su grietine.
Ir ėmė skęsti.
O skęsti joms žinoma nesinori.
Tada jos ėmė muistytis ėmė plaukioti. Bet ta molinė puodynė buvo labai slidžiomis aukštomis sienelėmis ir varlėms iš ten niekaip nesisekė ištrūkti.
Ta varlė kuri buvo tinginė paplaukiojo pasimuistė truputį ir galvoja:
Vis tiek man iš čia neištrūkti. Kam gi be reikalo aš čia muistysiuos? Tik kankinsiuos be reikalo. Jau geriau aš iš karto nuskęsiu.
Pagalvojo ji taip nustojo spurdėti – ir nuskendo.
O antroji varlė buvo ne tokia. Ši galvoja:
Ne brolyčiai nuskęsti aš visada suspėsiu. Tai nuo manęs niekur nedings. Geriau jau aš dar paplaukiosiu paspurdėsiu. Kas žino galbūt man kas nors ir pavyks.
Bet deja niekaip nesiseka. Kaip beplaukiotum – toli nenuplauksi. Puodynė maža sienelės slidžios – neišlipti varlei iš grietinės.
Bet vis tiek ji nepasiduoda nenusimena.
Nieko – galvoja – kol jėgų turiu judėsiu. Aš juk dar gyva reiškia reikia gyventi. O toliau – kas bus tas bus.
Ir štai iš paskutinių jėgų kovoja mūsų drąsioji varlė su savo varliška mirtimi. Jau ir atmintį ėmė prarasti. Jau springsta. Jau ją ir į dugną traukia. O ji vis tiek nepasiduoda. Savo letenėlėmis dirba. Letenėles judina ir galvoja:
Ne nepasiduosiu! Paišdykausime varliškoji mirtie!
Ir staiga – kas gi tai? Staiga jaučia mūsų varlytė kad po jos kojomis jau ne grietinė o kažkas tvirto kieto patikimo kažkas panašaus į žemę. Nustebo varlė pasižiūrėjo aplink ir mato: jokios grietinės puodynėje jau nėra o stovi ji varlė ant sviesto gabalo.
Kas atsitiko? – galvoja varlė. – Iš kur atsirado sviestas?
Nustebo o po to susiprotėjo: juk ji pati savo letenėlėmis iš skystos grietinės kietą sviestą sumušė!
Na štai – galvoja varlė – reiškia aš gerai padariau kad iš karto nenuskendau.
Pagalvojo ji taip iššoko iš puodynės ir nušuoliavo namo į mišką.
O kita varlė liko puodynėje.
Ir niekada ji balandėlė daugiau nematė baltojo pasaulio ir niekada nešokinėjo ir niekada ne kvaksėjo.
Na ką gi! Teisybę sakant tai pati tu varle ir kalta. Nepasiduok! Neprarask vilties! Nemirk anksčiau už mirtį!
